Algimantas Mikalauskis
Skulptūra, Sidabrinis angelas 1991
Aitvarai - 1991
„Aitvarai“ — Personalinė paroda Kauno Menininkų Namuose
Paroda, pažymėjusi Algimanto Mikalauskio poetinę nepriklausomybę istorinių permainų laikotarpiu.
Kontekstas
• Kaunas, 1991 m. – pereinamasis laikotarpis: menas atgauna erdvę ir laisvę po sovietinės sistemos žlugimo.
• KMN (Kauno menininkų namai) – naujosios meno scenos epicentras.
• Menininkas, kalbantis savita kalba: šviesa ir šešėlis, dvasinis pasaulis ir esminė materija.
Laikotarpio kritika
Citacija:
„Mūsiškoje meninėje aplinkoje Algio darbai vieniši.(...) „Objektai“ pasižymi emocine skaidra ir žaismingumu.(...) Algio darbų idėja susiliečia su Rytų menams būdingu meditatyviniu laikinumo ir išlikimo sąvokų apmąstymu.“
Kritinis tekstas parengtas remiantis Raimondos Kogelytės (dabar Raimonda Simanaitienė) straipsniu, publikuotu laikraštyje Kauno Diena, 1991 m.
Eugenijaus Miliūno ekspozicija
Istorinės parodos „Aitvarai“ (1991) fotografijos
Algirdo Kairio nuotraukos, publikuojamos su autoriaus leidimu.
Parodos „Aitvarai“ (1991) nuotraukos
© Algirdas Kairys – publikuojama su autoriaus leidimu.
Parodos “Aitvarai”, 1991 — ekspozicijos poetika
Algimanto Mikalauskio pakabinti kūriniai nebuvo vien paprasti objektai erdvėje:
tai buvo lengvos būtybės, žemės ir dangaus susitikimo taškai.
Kauno menininkų namų salėje menininkas sukūrė klausymosi atmosferą:
formos, pakibusios ore, neužėmė erdvės — jos ją perversdavo,
kalbėdamos su pro langus plūstančia šviesa.
Šie „aitvarai“ — trapūs, esminiai — kalbėjo apie laisvę,
apie epochos atsivėrimą po ilgų tylos metų.
Šalia jų stovinčios lieknos figūros savyje nešė vidinę įtampą:
pusiausvyros paiešką, nuostabą prieš gimstantį pasaulį.
Taip ekspozicija virto dvasiniu peizažu,
kuriame kiekvienas objektas buvo jungiamas nematomu siūlu, rišančiu jį su kitais,
ir kvietė žiūrovą sustoti, ramiai pažvelgti, įkvėpti.
Adomas
Šiame kūrinyje Algimantas Mikalauskis kuria pirminį Adomą:
ploną, dar nekaltą kūną, stovintį priešais šviesą tarsi jos klausytųsi.
Figūra — balta, tyra, nepaženklinta nuodėmės.
Tai gimstantis pavidalas, trapus ir kartu budrus,
su nuostaba žvelgiantis į pasaulį, lyg matytų jį pirmą kartą.
Už nugaros esantis didelis, šviesa nušviestas paviršius virsta riba:
tarp to, kas jau gimė, ir to, kas dar tik turi atsiskleisti.
Kūnas, beveik permatomas, atrodo lyg sudarytas iš kvėpavimo ir laukimo.
Parodos „Aitvarai“ (1991) nuotraukos
© Algirdas Kairys – publikuojama su autoriaus leidimu.
Skulptūra prie lango
Ši figūra, pakibusi ant lango slenksčio,
atrodo visu kūnu priimanti šviesą.
Plačiai išskėstos rankos ir esminė forma primena senovinį gestą:
kvietimą, šokį, kvėpavimo prašymą.
Tai pirmapradė būtybė, iš kuklios medžiagos, bet kupina energijos,
tarsi aitvaras, pasirengęs pakilti į pasaulį ir pagauti vėją.
Už nugaros sklindanti šviesa tampa tikrąja kūrinio erdve:
laisvės, žaidimo, atsivėrimo vieta.
Tarsi būtent tame taške — tarp vidaus ir išorės —
skulptūra atrastų savo buvimo būdą.
Parodos „Aitvarai“ (1991) nuotraukos
© Algirdas Kairys – publikuojama su autoriaus leidimu.
Mykolo Žilinsko galerija, Kaunas — architekto Eugenijaus Miliūno suprojektuotas pastatas,
Algimanto Mikalauskio parodos „Aitvarai“ (1991) ekspozicijos kūrėjas.
Nuotrauka: Indrė Mikalauskytė, 2022.
Darbų galerija
Įvadinis parodos „Aitvarai“ (1991) skyriaus tekstas, pristatantis išlikusius originalius plakatus ir archyvinius dokumentus.
Archyvinė versija – parodos „Aitvarai“ (1991) oficialaus plakato negatyvas, išsaugotas kaip istorinės ekspozicijos dalis.
Algimanto Mikalauskio skulptūra „Angelas su aura“ (1991) – subtilus kūrinys, kuriame dvasinė šviesa tampa regima per formos ir erdvės santykį.
Įvadinis parodos „Aitvarai“ (1991) skyriaus tekstas, pristatantis išlikusius originalius plakatus ir archyvinius dokumentus.