Atrask Algimantą Mikalauskį
Algimantas-Mikalauskis-pirmas-paveikslas-Kaunas
Kaunas, Lietuva. Tyli ir atkakli vaikystė.
Čia, 1957 metais, gimė Algimantas – namuose, kur menas nebuvo laikomas būtinybe, tačiau piešiniai jam bėgo iš rankų nuo pat vaikystės.
Pirmiausia smuikas, vėliau gitara, lapai, kurių niekas nelietė, bet jo rankos jų nepaleido.
Užsispyręs talentas, užaugęs be leidimo.
Sovietmečiai: sunkus kelias į meną
Tuo metu tapti menininku reiškė pereiti patikrinimus, cenzūrą, leidimus.
Todėl iš pradžių jis pasirinko inžineriją – atrodė saugesnis kelias.
Tačiau tai nebuvo jo kalba.
Laisvės troškimas paskatino jį žengti drąsų žingsnį: jis buvo priimtas iš karto į antrus Dailės instituto metus Kaune – retas atvejis, nustebinęs ir išgąsdinęs bendrakursius.
Vieniems jis atrodė įtartinas, kiti žvelgė su smalsumu: „Inžinierius“.
Algimantas-Mikalauskis-diplomai-1981-1988-archyvas
Algimantas-Mikalauskis-studija-keramika-Kaunas
Studijos ir ieškojimai
Jo rankos jau buvo pažinusios sunkius darbus:
raižyti raides ant antkapių, skaptuoti akmenį, kuris palikdavo virpulį pirštuose — galbūt būtent ten gimė ta nervinga ir trapi linija.
Kai kūnas pavargsta, viduje stiprėja troškimas ieškoti savo kalbos: lengvos skulptūros, pakibusios instaliacijos, spalvos, kurias jis pats ruošia iš gamtos.
Algimantas-Mikalauskis-užrašai-rankraščiai-archyvas
Asmeninis gyvenimas
Jaunystėje jis susituokė su Janina Gradickaite – su kuria pradėjo suaugusio gyvenimo kelią.
Iš šios santuokos gimė Indrė, jų vienintelė dukra.
Šeima ilgai neišsilaikė, tačiau tėvo vaidmuo tapo neatskiriama jo gyvenimo dalimi.
Algimantas buvo kūrybingas, šviesus tėtis – mokantis nustebinti, sugalvoti žaidimų, juoktis plačiai ir nuoširdžiai.
Su dukra jis kalbėdavosi apie meną taip, kaip nesikalbėdavo su niekuo kitu.
Algimantas-Mikalauskis-su-dukra-1981-1982
Gilūs metai – Skaistė
Algimantas atranda Skaistę – tylią, ištikimą, artimą sielą.
Ji palaiko jį ligos metu, studijose, sunkių sprendimų akimirkomis.
Kartu jie išgyvena intensyvių kūrybinių ir dvasinių ieškojimų metus,
tarp rytų filosofijos ir senųjų lietuviškų šaknų.
Algimantas-Mikalauskis-Skaiste-portretas-1988
Parodos ir šviesa
Atsiveria pirmieji didieji etapai: galerija „AL“ ir ypatingai „Aitvarai“ paroda 1991 m. Kauno menininkų namuose, po jos – „Aš tai tu“ 1992 m.
Spaudoje ir televizijoje pasirodo jo menas: pakibusios, lengvos skulptūros, kupinos tylos ir šešėlio.
Menas, neturintis analogų Lietuvos kontekste.
Šviesus ir trapus laikotarpis, nutrūkęs per anksti.
Algimantas-Mikalauskis_AL galerija_Kaunas_etiketė_1991
Algimantas-Mikalauskis-As-tai-tu-straipsnis-1992,
Algimantas-Mikalauskis-Aitvarai-straipsnis-1991.
Liga
Astma jį lydėjo nuo vaikystės ir paskutiniais metais dar labiau sustiprėjo.
Algimantas priima ją ramiai – kvėpuoja lėtai, tarsi vienuolis.
Jis randa paguodą tyloje ir maldoje, ieškodamas stiprybės dvasioje.
Jo rankose nuovargis virsta kūryba, o menas tampa jo kvėpavimu –
tyliu dialogu tarp kūno ir dvasios.
Algimanto Mikalauskio antkapinis paminklas, pagamintas draugo pagal jo originalų eskizą (1993 m.).
Paskutinis dialogas tarp materijos ir dvasios.
Nutrūkęs ir atgimęs palikimas
Algimantui Mikalauskiui mirus 1993 metais, jo dukrai tebuvo trylika.
Tačiau jau tada ji nujautė savo kelią – pradėjo rinkti drobes ir skulptūras, likusias tėvo namuose,
pasaulio, kuris galėjo išnykti,fragmentus.
Bėgant metams, tarp tylos ir kliūčių, ji tapo saugotoja: rinko dokumentus, fotografijas, liudijimus, atkūrė parodas, datas, vietas, žodžius.
Indrės-Mikalauskytės-archyvas-Nematomos-Rankos.
Taip gimė Nematomos rankos:
Taip gimė Nematomos rankos:
gyvas archyvas, atkuriantis vientisumą intensyviame kūrybiniame vyksme.
Jis sugrąžina dėmesį atokiam kūriniui, įkvėptam žemiškos medžiagos ir vidinės šviesos,
balansuojančiam tarp lietuviškų šaknų ir visuotinės kūrybos paieškų.
Mikalauskis priklausė neramiai kartai, gebėjusiai sujungti techninį išradingumą ir dvasinį jautrumą.
Jo švino ir medžio skulptūros, esminiai ir meditaciniai ženklai liudija įtampą link nematomo – to, kas pranoksta laiką ir biografiją.
Chronologija
• 1957 m. — Gimė Kaune (Lietuva)
• 1981 m. –Baigė pramoninės šiluminės energetikos inžineriją
Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute (dabar - Kauno Technologijos Universitetas).
• 1988 m. – Baigė meninės keramikos studijas
Lietuvos Valstybiniame Dailės Institute, Kauno filiale (Taikomosios dailės katedra, keramikos specializacija).
• 1991 — Paroda „Aitvarai“ . Kauno menininkų namuose .
Apie kurią taip pat buvo rodoma per nacionalinę televiziją.
• 1991 m. — paroda „AL“ galerijoje Kaune
(dokumentuota archyvų etiketėmis ir liudijimais).
• 1992 — Paroda „Aš tai tu“
Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose , Vilniaus g., Kaunas.
• 1993 m. — Ankstyva mirtis ir po mirties surengta paroda Kaune
• Šiandien — Gyvasis archyvas, kurį kuruoja jo dukra Indrė Mikalauskytė (projektas „Nematomos rankos“)
Algimantas Mikalauskis, „Atgimimas“, 1990 m
Rašalas ant popieriaus, 28 × 21 cm
– Nematomų Rankų archyvo kolekcija
Kūryba ir poetika
Algimanto Mikalauskio kūryba kyla iš vidinio poreikio – suteikti formą tylai, paversti medžiagą šviesos ir klausymosi erdve.
Jo lengvos, kartais pakibusios skulptūros ir lakoniški piešiniai kalba apie kūną ir dvasią, apie vidinius virsmus, slypinčius už regimybės.
Linija, niekada ne dekoratyvi, tampa tiesos paieška; spalvos – dažnai natūralios, pačio menininko ruoštos – siekia dermės su žeme ir šviesa.
Susiformavęs pereinamuoju laikotarpiu nuo Sovietų Sąjungos iki Lietuvos nepriklausomybės, Mikalauskis kuria savitą kalbą – toli nuo oficialių kanonų ir komercinių madų.
Jis rinkosi paprastas ir autentiškas medžiagas – virves, medį, šviną, natūralius pigmentus – jautrumu artimas „Arte Povera“ krypčiai,tačiau išlaikantis lyrišką ir kontempliatyvų matmenį.
Jo piešiniuose kūrybinės paieškos susipina su XX a. menininkais, kurie kūną laikė tiesos lauku – kaip Egon Schiele – tačiau be dramos: Mikalauskio įtampa – susitelkusi, tyli, atvira šviesai.
Jo menas giliai įsišaknijęs Lietuvos istorijoje ir peizaže, bet kartu kalbantis universalia kalba: trapus ir kartu tvirtas, minimalistinis ir dvasinis, gebantis paliesti kiekvieną, kuris prie jo prieina su atvira širdimi.
„Nematomos rankos“ – tai gyvas archyvas, saugantis ir tiriantis Algimanto Mikalauskio kūrybą,
atveriantis ją pažinimui ir išsaugantis jos istoriją bei autentiškumą.
Kiekvienas kūrinys – tai langas į šviesą, kuri neužgęsta.
Kiekvienas šio tinklalapio puslapis – tai kelio dalis:
jis grąžina atminties fragmentą,
vaizdą, vėl tampantį buvimu.